žingeidingas

מingeidìngas, -a adj. (1) NdŽ žr. žingeidus 1: Poterius kalbėjo ir žingeidingas akis blaškė visur TS1902,1b. Tokiuo būdu toli nuvesdavo žingeidingus jaunikaičius, o paskui juokdavosi iš jų LTIII59(Bs). žingeidìnga n.: Žingeidinga būtų žinoti, ar ir mirdamas teip bijosys kunigo, kaip dabar TS1898,3. žingeidìngai adv.: Visi nutilo, žingeidingai mane tirdami, kas esu TS1900,12.